Jurgita Treinytė – metų ratu su Kultūros sostinės ženklu
–Daugiau nei prieš pusmetį, kai buvau pakviesta tapti ambasadore, žinoma, labai nudžiugau, kad buvau pastebėta. Kita vertus, turėjau ir turiu sau visokių pastabų: tas, anas turėtų būti geriau, gražiau, kaip gi čia aš – kai aplinkui tiek šaunių žmonių. Tai buvo tarsi įsipareigojimas pasitempti. Pirmai bangai atslūgus supratau, kad nereikia susireikšminti. Daryti, ką darau ir dalintis, kuo galiu, ką turiu. Esu tik žmogus. Beje, manau, kad savo krašto ambasadoriai esame mes visi. O jei dar išdidžiai ir su džiugesiu priminsime kitiems, kad šias metais Kaišiadorys – „Lietuvos kultūros sostinė 2024“, būsim ypatingi šios svarbios žinios nešėjai, – sako tautodailininkė, tradicinių amatų meistrė, Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatė JURGITA TREINYTĖ.
Stebint intensyvią kūrybinę Jurgitos Treinytės veiklą, negali nepasigrožėti, kaip ji tarsi plaukia tradiciniu apeiginiu metų ratu – nuo Advento vainiko, lietuviškos vasaros saule spindinčių trapių šiaudinių žaisliukų ant kalėdinės eglutės, margaspalvių verbų, Joninių ženklų… Tradicinių amatų meistrė neskaičiuoja, kiek kilometrų tenka „prasukti“ keliaujant po amatų dirbtuvėles visoje Lietuvoje, į seminarus, susitikimus, ir kokiam skaičiui juose dalyvaujančių žmonių jos žinios bei kūrybiškumas padeda patobulinti įgūdžius ar visai nuo nulio išmokti tradicinių menų, bet akivaizdu, jog tokių – šimtai.
Šiemet Jurgitos Treinytės kūrybinės kelionės – ypatingos, nes kartu su tautodailininke visur keliauja ir Kultūros sostinės simboliai. Advento laikotarpiu tai buvo iš šiaudų nupintas stebuklingas elnias, o prieš Velykas – įspūdingas margutis-milžinas.
–Idėja atsirado tarsi savaime – iš gyvenimo, iš to, ką kuriu ir su kuo bendrauju. Vykdama į įvairias kūrybines dirbtuvėles visuomet vežuosi ir savo dirbinių pavyzdžių. Seniau juos net nupirkdavo, dabar tam nelabai yra laiko, bet užtat atsirado ūpo šventės simboliui, – pasakoja Jurgita, prisipažinusi, jog ilgokai svarstė, kas Velykoms svarbiau – paukštis ar margutis. „Kaip tame posakyje „pirmiau atsirado višta ar kiaušinis“, – juokauja Jurgita.
Išeitį padiktavo mitas, kurį pati pasakodavo margučių dirbtuvių dalyviams. O mitas byloja, jog iš milžiniško anties kiaušinio, kuris netikėtai nukrito iš lizdo ir sudužo, atsirado visa visata: iš baltymo gimė vandenys, iš trynio žemė, o lukštas visa apgaubė ir tapo dangumi. Kur lukšte buvo skylutės, ten atsirado žvaigždės. Taigi – pasak mito, svarbiausia – kiaušinis. Tai ir lėmė apsisprendimą. Kai Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras pakvietė į susitikimą su vietos verslininkais tema „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ ir paprašė atsinešti ką nors iš savo darbų, tautodailininkė sakė pagalvojusi, kad mažas kiaušinis iš toli bus neįžiūrimas, o didysis darys įspūdį. „Taip mintys viena kitą dengdamos pavirto margučiu milžinu“, – savo pakeleivio istoriją užbaigia Jurgita. Kaip jau žinome, šis pakeleivis vietą automobilyje užėmė ne veltui – iš stebuklingo elnio jis perėmė ir dalelę Kultūros sostinės ambasadoriaus pareigų… Margutis -milžinas ritinėjosi po Maisiejūnų, Lašinių ir Paparčių piliakalnius, Žiežmariuose, Kruonyje, Žasliuose, Kaune, Beižionyse, Pravieniškėse, Vievyje, gražiame Kėdainių rajono Labūnavos kampelyje, Elektrėnų savivaldybės Gilučių ir Alesninkų kaimuose, Vilūnuose ir dar kitur, tad galėtų pasigirti esąs ne mažiau sėkmingas žinios apie Kultūros sostinę nešėjas, nei stebuklingas elnias.
–Kur bevažiuodama, prašau žmonių nusifotografuoti su margučiu milžinu, pristatau, kad šiais metais esame Lietuvos kultūros sostinė. Ir ant tos fotografijos dedu kultūros sotinės logotipą. Visi pasitempiame ir siunčiame vieni kitiems tokius „fotografinius linkėjimus“. Ši idėja vienija ne tik savame krašte lankomus žmones, bet ir už Kaišiadorių krašto ribų esančias bendruomenes, – šypsosi tautodailininkė.
Įdomu, koks bus kitas Jurgitos kelionių metų ratu pakeleivis? To, tikriausiai, dar nežino nė pati Kultūros sostinės ambasadorė, kurios daugelis idėjų, kaip įprasta menininkams, gimsta spontaniškai.
Užtat mes visi jaučiame ir žinome, kad turėdami tokių žmonių Kultūros sostine būsime ne tik šiemet.
Editos Meškonienės nuotr.
Jurgitą kalbino Romualda Suslavičienė
